BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘pamąstymai’ kategorija

Tobulybė

2010-01-09

Sako, kad tobulybei ribų nėra… Bet aš žinau tobulybės reikšmę. Ne vieną, ne dvi… Begalybę. Matyt čia ir prasideda tobulybės ribos. Mano tobulybė paprastesnė. Tai ne Ponas Nuostabusis. Tai netgi neturi būti mylimasis. Ko gero net negali būti mylimuoju, nes šitaip viskas susigadintų. Tobulybė nesaldina arbatos, bet sako, kad tai padarė. Tam, kad nepasitikėtum kitais. Tobulybė meluoja. Ne tam, kuris mato tobulybę, o tiems, kurie jos nemato. Norite pamatyti mano tobulybę? Jūs jos nepamatysite, nes ji jums meluoja. (uždaras ratas…)

Tobulybė nepešdama šukuoja plaukus. Ji nedidelė melancholijos atmaina. Rytais geria žalią arbatą, o vakarais kakavą. Mėgsta “pasivaikščiojimus be teksto”. Miega ir valgo toje pačioje lovoje. Tobulybė skaito. Garsiai, po truputį ir su  tikinčiu ja. Tobulybė cituoja pati save. Ji tiki fėjomis ir Tuo, Kurio Niekas Nepažįsta. Ji klauso muzikos gulėdama ant žemės. Tobulybei gražus nuogas kūnas, bet ne toks tobulas, kaip jos. Ji mėgsta tobula chaosą ir mažąją sekundą fortepijone. Nenutrūkstančius gitaros garsus. Dideles snaiges, pakalnutes, ir jazminų kvapą ji dievina labiau už tą, kuri ja tiki. Ji mėgsta, kai jai suleidžia pirštus tarp plaukų. Pirštais rašo ant nugaros. Apskritai, ji labai mėgsta netobulas rankas. Ir tų rankų raudonus nagus. Tobulybė vertina painiai liūdnas mintis ir eilėraščius. Žiūri filmus. Gražius, prancūziškus, juokingus, bet jaukius. Ne banalius. Bet ji mėgsta jaukią banalybę. Romantiką, kuri nesibaigia sujauktai patalais… Nors taip. Baigiasi. Nes tobula romantika pasibaigia netikėtu užsnūdimu, nuo ryto nepaklotoje lovoje. Jai patinka vaikščioti po mišką. Gauti ir dovanoti dovanas. Užuosti kavą, nesvarbu, kad jos negeria. Jos netrikdo, kai netikėtai pakuteni jos veidą blakstienomis. Jai patinka netikėtumai. Ji mėgsta eiti į teatrą. Bet noriai valgo namie.  Stebi dangų ir žaidžia futbolą. Koridoriuj. Svajoja. Daug.

Mano tobulybė, nesvarbu, ar tai būtų jis ar ji, mėgsta bučiuotis. Į skruostus. Tris kartus. Gerti vyną mėgsta taip pat. Ir pyragus. Su obuoliais ir be. Džiaugiasi šiltomis balomis ir skėčio užmiršimu. Jai patinka senos nuotraukos ir šešiasdešimtmečių pasakojimai, kuriais ji grožisi.

Man tiesiog patinka stebėti tobulybę. Tobulumą supantį mane. Viską kas susideda į tobulybę. Tokia tobulybė kartais kvepia citrinomis, vėju arba vaiko plaukais. Norėčiau mylėti tobulybę, bet bijau jos vieną dieną netekti, tad gėrėsiuosi ja ir paslapčiomis kartosiu: “Myliu tave, kaip naktis myli žvaigždžių stebėtojus. Mylių tave, mano chaotiška, tobulybe. Myliu kaip šiurpuliukus bėgančius per nugarą išgirdus lengvą džiazą.”

Tik staiga, nejučiomis suprantu… mylėti tobulybės nepakanka. Kiekviena tobulybė turi matyti, ją matančiame kitą tobulybę. Tuomet gimsta tobula meilė.

Camila Mingori)

tobulos svajonės... (nuotraukoje: Camila Mingori)

Rodyk draugams

veidmainės pažadas, tokia nebebūti

2010-01-05

Po truputį judėdamos į prieki, su sniegu ir lietumi, kava ir arbata, rogutėmis ir pačiūžomis, bei visais kitais malonumais ir nelabai prabėgo atostogos. Dar keletas tinginystės dienų ir vėl teks varstyti kabinetų duris ir stebėti aplinkui sėdinčius dar dvidešimt porų akių, kurios rytais užtinusios lygiai taip pat kaip ir tavosios. :)

O, bet, tačiau kol atostogos dar galutinai nepasibaigė, peržvelgsiu visa tai ką sugebėjau gero (arba blogo) nuveikti per tas dvi išganingas savaites, leidusias pailsėti nuo galvą perkraunančių darbų. :)

Prieš pat atostogas buvau nuėjusi į biblioteką ir pasiėmiau “Angelai ir demonai”. Su šiokiais tokiais tingulio intarpais beveik baigiau ją skaityti. :) Kadangi Kalėdos šventas metas, tai ir aš kaip gera mergaitė buvau nukakusi iki bažnyčios pašalti, pagiedoti ir visaip kitaip save priminti Dievui. :) Taip pat šiaip ne taip pagrandžiusi savo sąžinės indo sieneles aptikau keletą nuodėmių, tad dar ir išpažinties nuėjau, kad naujus metus galėčiau pradėti be dideliu “griekų”.

Dar vienas iš gerųjų darbų buvo tas, kad kartu su sesium vidury tamsaus, šalto vakaro iškilmingai nešėm laišką, kuris tikiuosi nukeliavo į Londoną pas mūsų linksmąją draugę Adimantę :) Taip pat buvo išsiųsta dar keletas laiškų rašytų mano ranka, tačiau ne mano pažįstamiems, o močiutės draugėms, tad kaip ir dar vienas geras darbas - pabuvau raštininke. :)

Tačiau pasitaikė ir netokių gerų darbų, o gal greičiau akimirkų, kai supratau ką daranti… Dažniausiai mano draugės buvo pratusios prie mano sarkazmo ir šiurkščių komentarų, nes.. juk aš tik juokauju. Bet vieną dieną gavau labai skaudų kirtį iš pašonės. Žmogus iš kurio visiškai nesitikėjau tokių žodžių, atvirai man pasakė: “Tu sugadinta gero gyvenimo”. Po to pasipylė ir kitų pastabos, jog aš per šiurkšti ir mano komentarai dažnai labai įžeidžia aplinkinius.

Dar viena iš mano blogųjų savybių atsiskleidė tuomet, kai siekiau šiokios tokios valdžios… Ir visai nesvarbu, kad buvau neteisi, savo nuomonę gyniau nagais ir dantimis, net žinodama, kad esu neteisi. Nes kaip gi tokia puiki kaip aš gali pasirodyti neteisi.

Visa tai man palengva atvėrė akis. Kuo toliau aš elgiuosi kaip auka, tuo labiau reikalauju iš kitų dėmesio, o po to juos netikėtai apšaukiu, jog man to dėmesio visai nereikia. Tai, vadinama dviveidiškumu (veidmainyste), o blog’o visuomenėje dar ir kališkumu. Kažkada pati tokias smerkiau, o štai dabar pati iš švelnios ir paprastos pavirtau kale. (stebiuosi, kad verčiasi liežuvis taip sakyti…)

Galbūt tai bus pažadas jau po Naujųjų, tačiau pasižadu, visiems, kurie skaito mano blog’ą: daugiau nebebūsiu tokia šlykšti, ar komentuodama kažkieno darbą, ar bendraudama su aplinkiniais. Tačiau nepažadu nusileisti ir prarasti savo nuomonės. :) Tiesiog pats laikas susigrąžinti keletą savo gerųjų savybių, o blogąsias palikti su senaisiais metais. :)

iki kito įrašo pranešančio apie pažadų pildymą. Ieva

P.S.
po 116 dienų vis dar ilgu. reikia JO.
http://www.youtube.com/watch?v=J2eCiRVYTUY

P.P.S.
nė pati nesuvokiu, kodėl čia modelių nuotraukos (kvaila kvaila Ieva), bet ačiū oh so chic :)

Rodyk draugams

šventės

2009-12-26

Po švenčių lieka daug tuštumos… Daug tuščių vietų ant eglutės, nes dužo žaisliukai į šipulius. Daug tuščios vietos lovoje, nes mylimieji išeina ir nebegrįžta. Daug tuščių butelių vyno, nes kriauklė kvepia “J. P. Chenet”. Daug krebždančių popierėlių, nes viduje jau nebėra šokoladinių saldainių. Išėjus mylimiesiems lieka daug tuščių lovų, kurias mes paklojam, kai patalynė nebekvepia jais.  Kai jie nebegrįžta, mes daužom žaisliukus, nes žinom, kad kitąmet nebeverta jų kabinti ant eglutės. Tuomet mes prisiperkame daug vyno, bandydami save nugirdyti, bet rankos nekyla, nei pakelti taurei, nei mylimiesiems paskambinti, tik viską išpilti tikintis, kad ir jausmus išpilsim. Ir šokoladas keliauja į šiukšlines, nes tik ten ir vieta mylimųjų maistui.

Tuomet belieka žiūrėti kaip lyja, nes lyja viduj ir lauke, ir visur. Tereikia užgožti iš čiaupo bėgančiu vandeniu riksmus iš gerklės ir iš telefono. Užtenka nuryti gurkšnį kavos, kad suprastum… to niekada nebuvo. Tu tik sėdi palei sieną, laikai rankoje dėžutę perrišta sidabriniu kaspinu, bet atrišti nenori, nes žinai… Ten trys gėlės, kurias gavai iš mylimojo.

Rodyk draugams

All I want for christmas is…

2009-12-06

Kadangi aš NEGAVAU savo tobulo savaitgalio, todėl dabar visas pasaulis kentės skaitydamas šį egoizmo ir šiaip baisumo pilną įrašą. *muahahaha*

Atradusi apytiksliai penkias priežastis supratau, kad kaip nepilnametė, buvus gera visus metus ir pasižadėdama palikti pieno ir sausainių tam storam seniui galiu pateikti šiokį tokį dovanų sąrašėlį. Bet Jūs sakysite, kaip tu taip gali?? Taip negražu, tada tu nebebūsi gera mergaitė. Geros mergaitės neprašo dovanų ir jei ir gauna jų tai pakšteli dėdei Pranui už tai, kad jis užsidėjęs savo ketverių metų senumo rožinę pižamą apsimeta dėdePranu-KalėdųSeneliu.

O, bet, tačiau šiandien aš pergalingai iškėlusi koją iš lovos sau pasakiau: “Nė vienas blog’eris ar komentatorius man nesutrukdys pareikšti noro gauti to, ko noriu AŠ!” Iš tikrųjų aš to nesakiau ir Jums visa tai tik pasivaideno, nes Jūs nesate didžioji mano gyvenimo dalis, kurios isterijos metu pulčiau atsiprašinėti. Bet kadangi Jūs jau ir taip gavote pakankamai didelę pastraipą, kurios nenusipelnėte, tai jausdamasi atsakinga už jūsų gerovę rūpestingai sakau:

Pradėkime nuo labai svarbaus įvykio Jūsų gyvenime. Jeigu nenorite rėkdami išbėgti iš namų, tuoj pat uždarykite šį langą prieš tai paspaudę patiko. (Juk kažkas turi paglostyti mano savimeilę)

Aš labai labai tikiuosi, kad Senelis mano blog’ą turi tarp savo mėgstamiausių ar bent jau laikas nuo laiko jį peržiūri. Nes neduok, Die, neperskaitys iki Kalėdų…

Mieliausiasai, Brangiausiasai, Mylimiausiasai,
Kalėdų Seneli,

Aš žinau, kad TU labai pavargsti per dienų dienas skaitydamas tuos visus laiškus, pilnus nereikšmingų ir menkaverčių prašymų, kurie tave taip nuvargina… (…jog perskaitęs vieną laišką jau miegi apsiseilėjęs savo šiltame fotelyje) Tačiau aš nepasigėdijau ir nusprendžiau TAU taip pat parašyti laišką. (Žinoma jis truputį ilgesnis, nei “šiais metais noriu…”, bet juk TU Kalėdų Senelis ir TAU rašoma tik vieną kartą į metus (neskaitant tų atvejų, kai atneši tai ko AŠ NENORIU).)

Praeitais metais TAU nerašiau antrojo laiško, nes matyt ir taip daug jų gavai… Seneli, TU sumaišei dovanas. Tikrai tikrai. Aš neprašiau pūkuoto megztinio su geltonu ančiuku, pasakos “Snieguolė ir septyni nykštukai” ir PLIUŠINIO (pliušinis tai ne gyvas) šuniuko. Tačiau aš puikiai TAVE suprantu. TAU tenka tiek DAUG pareigų ir galbūt netgi prievolių, todėl nesigraužk dėl savo lemtingos klaidos.

Šiais metais aš buvau LABAI GERA mergaitė. (Išskyrus tuos du kartus, kai mane pamatė rūkančia (juk nesvarbu kiek kartų nematė, ar ne??), kai padegiau kaimynų tvartą ir dar, kai susprogdinau termometrą tėčio kavoje (nekaltink Hašišerio, jis tikrai tikrai nekaltas) ).  Tačiau nepaisant mano gero pavyzdžio kitiems, aplinkiniai vistiek elgėsi blogai. Žinoma aš nenorėčiau jų įskųsti, bet juk blogi vaikai negali gauti dovanų, tiesa? Bendraklasiai man neleido gauti gero pažymio pernelyg greitai atsakinėdami, o visos mergaitės chore dainavo per aukštai ir todėl apšmeižė mane blogu dainavimu.

Aš labai tikiuosi, kad iki šios vietos tu dar neužmigai, ar juolab jos neapseilėjai… nes ČIA būtent ČIA ir ne kur kitur prasideda mano trumpas, bet labai svarbus dovanų sąrašas.

ŠIAIS METAIS AŠ NORĖČIAU:

  1. Taikos pasaulyje;
  2. Kad Afrikos vaikai nebebadautų;
  3. Krizės pabaigos (atsiprašau, čia ištrauka iš mano MISS LIETUVA 2015 nugalėtojos kalbos, tad pradėsiu iš naujo…)
  1. Keleto knygų tema: “Kaip užvaldyti pasaulį”;
  2. Tiek “Saulėlydžio” sagos knygų, kad visam gyvenimui užtektų vietoj kaku-popieriaus;
  3. Šokolado atsargų iki kitų Kalėdų;
  4. Žalio arba raudono megztinio su briedžiukais (Dievas man pritars, gražesnių megztinių nėra) ;
  5. Sniego Kalėdoms (ne krušos, šlapdribos, lietaus ar +32, bet sniego)
  6. Laidinio telefono skambančio kaip Caro Maro Rūriko laikų žadintuvas (ir atvirkščiai);
  7. Raktų nuo bažnyčios (nebent tu savo stebuklingomis galiomis gali sutalpinti vargonus mano mažučiuose namučiuose o_O).

Kol kas apsiribosiu tokiu dovanų skaičiumi, bet galiu pažadėti, kad tu gausi dar porą laiškų su patikslinimais ir priminimu, ko aš noriu ir nenoriu.

TAVO MYLIMIAUSIA gera mergaitė Ievutė, laukianti dovanų išvardintų sąraše. ^_^

P.S. Šiemet nepaliksiu šokoladinių sausainių su pienų. Tai tikrai ne dėl krizės, tiesiog aš rūpinuosi TAVO sveikata ir bijau, kad taip ir toliau maitinantis, teks drabužius siūtis pas super extra didelių dydžių siuvėjus.

iki kito linksmai nuteikiančio laiško. (sarkazmą praktikuojanti) Ieva

Rodyk draugams

noriu tobulo savaitgalio

2009-11-08

Šįryt nubudau velniškai susierzinusi, nes nepažiūrėjau prancūziško filmo, “numiegojau” sprandą ir dėl to, kad atsikėliau tik 12h. skauda galvą. Bet šiandien noriu parašyti ne apie tai… Jau kelintą savaitgalį tiesiog stumiu laiką spoksodama Tv ar susirašinėdama. Ir visa tai kelia man tokį nuobodulį + liūdesį, kad nesugebu padoriai praleisti savaitgalio. Ne, aš nenoriu prisigerti pigaus alkoholio, šokti iki nukritimo, o po to nubusti svetimoje lovoje (neįsižeiskit, je tai kieno nors idealus savaitgalis, tiesiog man, ne).

Jau taip seniai (o gal ir niekada) turėjau pasakišką, svajonių šeštadienio vakarą - sekmadienio rytą… Tokį, kai visą vakarą gali sėdėti ant žemės padėjusi galvą kam nors ant kelių, žiūrėti tam žmogui į akis ir besiklausant little dragon šnekėtis apie ką nors. Tiesiog taip lengvai. Po to apimtiems nevilties valgyti pyragą iš viso gabalo užsigeriant vynu… Galų gale iki pat ryto gulėti lovoje ir žiūrėti vienam į kitą, kalbėtis, juoktis. Po to užmigti ir nubusti tik po 10h., išropoti iš lovos ir išsivirti dieviškos kavos prie bandelių, kuomet skambėtų Emilie Simon… Ir niekam nerūpėtų tai, kad vaikštai po namus tik su pižama, basikom ir šypsaisi tokia laiminga šypsena, nes visa tai buvo taip nuostabu, jog norėtum pakartoti.

Padovanokit man tokį savaitgalį ir aš tą susenusį, nukaršusį dieduką su raudona pižama ir jo atgrubnagiais elfais paliksiu ramybėj dviems metams…

iki kito prisisvajojimo apie tobulus savaitgalius. Ieva

P. S. šį katą aš neprašau, kad tai būtų Jis.
P. P. S. *Oliver Koletzki feat. Fran - Hypnotized

Rodyk draugams

nuosavos kaukės

2009-09-12
Dažnai man nutinka toks keistas dalykas… Kai kažkuo imu ir nusiviliu (arba nuvilia mane) stengiuosi viską padaryti 120% geriau. Nežinau ar tai koks nors “lyderio genas”, ar dar kas, bet esmė ta, kad taip yra. Visuomet pasistengiu atrodyti geresnė, kad parodyčiau savo vidinę stiprybę ir pasitikėjimą savimi, bet… Ar taip yra iš tiesų? Galbūt aš tik stengiuosi sudaryti tokį įvaizdį, tam kad save paguosčiau, jog nesu tokia beviltiška??
Štai ir vėl likau nuvilta. Šį kart merginos-ir-vaikino-susižavėjimo srityje. Ko gero šiek tiek banaloka, ar ne? Bet kadangi tai mano problema, ji man svarbi, o, bet, tačiau šį kartą (manau, kad išvis to nedarysite) apie tai neskaitysite. Grįžtam prie reikalo. Taigi, aš ir dabar nusprendžiau pasirodyti vienintelė, nepakartojama, etc. tam, kad įvykdyčiau sau kilusią piktą mintį (”Gailėsiesi, to ko netekai… velniškai gailėsiesi.”), dėl kurios dabar truputį graužiuosi ir už ją ant savęs pykstu.
Norėdama parodyti kokia aš šauni, ėmiau piktai mąstyti, kokia  pasistengsiu būti nepriekaištingai pasitempusi, graži, protinga, žaisminga, žavinga (ir visokia kitokia -inga). Nusprendžiau daugiau praleisti laiko rūpinantis savimi, pradėti bėgioti, pasistengti įgauti grakštesnes formas, bet taip pat priaugti keletą kilogramų. Tačiau ėmiau gilintis į savo pačios vidų ir supratau šį tą skaudaus… ši maža, sugniuždyta mergaitė tenori apsimesti nuostabia, tam kad niekas nesuprastų kaip ji blogai jaučiasi. Gležna ir nesaugiai besijaučianti mergaitė nori, kad ją kas nors globotų ir saugotų, nes jai nesaugu ir ji nepasitiki savimi, todėl ir stengiasi sudaryt “šaunuolės” įvaizdį.
Tas mane išgąsdino ir truputį nuliūdino, nes aš juk niekad nemėgau apsimetėlių, o štai dabar pati tampu tokia.

*Živilė Ba - Stop That Train

iki kito savo sielos gelmių nagrinėjimo. Ieva

P.S. šiandien labai linksmai ir greitai nukasėm bulves. Kalbėjom įvairiom temom ir sužinojau, kad turiu velniškai gražų antros eilės pusbrolį. :D

Rodyk draugams

Naktys…

2009-05-09

Eime pasivaikščiot stogais, išmatuoti aukštumas dangaus. Eime užmigti žolėje, nuskęsti ežerų gilumoje…

Beprotiškai pasiilgau ilgų, tamsių, šiltų naktų kai galėdavai gulėti rasotoje pievoje ir tiesiog bukai spoksoti į žvaigždes ar su kuo nors kalbėtis (iki pat paširdžių). Dabar tejauti kietą, juodą sieną į kurią atsitrenki kas kartą norėdamas vėl prisiminti šiltas naktis… Tos sienos permatomos ir už jų matai kitus besišypsančius nakčiai ir pasidaro taip skaudu be tamsumų naktų ir taip kartu ramu be jų, ramu.

Rodyk draugams