BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘proza’ kategorija

leiskite man būti jūsų noru

2009-10-04
Leiskite man mėgautis jūsų iškvepiamu oru. Leiskite būti jūsų noru. Užgimti jūsų galvoje ir pildytis iš lėto, teikiant laimę. Ar bent jau leiskit prisiliesti prie jūsų praeities, neįtakojančios jūsiškės ateities. Atleiskite, o gal galėčiau gauti privilegiją pabūti jums kilimėliu prie durų? Tuomet galėčiau stebėti jūsų batų nuotaiką subjurusią. Ir jei suteiksite man laimės, būti jūsų vargšo Brisiaus uodega, gulėsiu aš kojūgaly ir džiaugsiuosi jūsų kūno šiluma.
Deja, bet man nelemta net sekti jūsų akimis, nes aš per daug žemai ir jums neverta lenktis siekiant žemės grumsto. Aš pakelėj suklupus šypsausi paslapčiomis ir jūsų mistišku žvilgsniu kvėpuoju. Ir jūsų balso man neatkartotų joks senamiesčio garsuos užstringančio smuiko skambesys. Jūsų akių ilgesiui neprilygtų net rudeninių lapų šlamesys. Švelnumą jūsų rankų aš tesapnuoti ir galiu. Galbūt kaip šilkas jos ant nuogo kūno, kai aš sapnuoju jog kartojasi netikras deja vu.
Toli jūs, riedat traukiniais ir geriat brangų vyną. Jūs juokiatės nerūpestingai su draugais ir glaudžiate prie šono klusnią prancūzaitę. Ji jums dar įpila į taurę vyno ir jūs bučiuojate ją taip lengvai, kaip leidžiasi į jūrą švinas ir glosto jį bangų purslai. Ir tai suvokusi alsuoja man iš skausmo plyštanti širdis.
Man nesutikt jūs. Ir net mirtis man priartėti nepadės. Tad lieka tik tikėtis… galbūt kai traukiniais riedėsite per mažą miestą, o jūsų mademoiselle sušals rankas. Per miestą eisi Tu praradęs viltį ir gal žvalgysiesi manęs.

Rodyk draugams

parsiduodantys kūnai

2009-09-19
Prasiveria girgždantys vartai nenorom praleisdami besistumdančius kūnus. Ant prekystalių mėtosi vakarykštės prekės. Jos jau niekam nebepatrauklios todėl nustumiamos į šoną, kaip paskutinės eilės prekės. Stalai nuklojami naujomis grožybėmis. Kiekviena žavi vis labiau, bet žinai, kad gali išsirinkti tik vieną. Privalai rasti gražiausią, o ryt galėsi ją išmesti. Juk galėsi ateiti ir nusipirkti dar vieną. Tau parsiduoda visos.
Kiekvienas kūnas nori būti nupirktas, bet tu dairaisi tarp prekystalių ir nerandi tos vienintelės, kuri tiktų šiai nakčiai. Nerandi tokio kūno, kurį galėtum pasilaikyti ilgiau nei vieną naktį. Ar tau pabodo pirkti naujus kūnus? Nebijok, visada atsiras parsidavėlių. Niekada nebijok užeiti ten, kur galbūt uždrausta. Ten visuomet rasi dar vieną, visai neblogą egzempliorių. Žinoma, jis bus tinkamas tik vienai nakčiai. Bet juk tai ne problema, ar ne?
Pirmosios žvilgsnis pasirodė per šaltas? Nesvarbu, kad ir kiek prekystalių akylai peržvelgtum, visų jų žvilgsniai lediniai. Nes tai, tik prekė. Tokias tu panaudoji ir išmeti už keletą centų ir šleikštulį, kurį palieki jų sielose. Tačiau jų sielos tau nerūpi. Tai tėra n-tasis  jų  vaidmuo tavo gyvenime.
Ši nėra tokia graži, kokios norėtum? Bet negi tu pamiršai, kad prekės nusidėvi? Matyt kaip tau, ji per daug kartų pirkta ir parduota… tau reikia naujesnės prekės. Dar šiltos. Nespėjusios suprasti kur pateko.
Galbūt šiąnakt tu vėl nusitempsi dar vieną kūną. Prekę už tau priimtiną kainą. Bet juk puikiai žinai, kad ji nieko nepakeis. Jau seniai taip? Negi vis dar naiviai tiki, kad dar vienas kūnas išgelbės tavo sielą? Gal pagaliau pradėk ieškoti tikrosios sielos, o ne dar vienos prekės? Sielos neparduodamos. Jos tavo kūno nebemato, nes tu pardavei savo siela už kūnus, kurie kasnakt pasirodo tau už sutartą kainą. Negi kūnų kaina, verta tavo sielos? Netgi kūnai turi sielas. Nesvarbu kaip suteptas, bet turi. Tu vienintelis pardavęs siela, dėl dar vieno kūno… Eik, vėl apgaulingai parduok dar vieną naktį kūnui, kuris nebeturi sielos.

Rodyk draugams

Šokis

2009-07-21
Nuskambėjus pirmiems akordams susitinka du žvilgsniai. Kibirkščiuodami pagimdo akyse nušvitusias šypsenas. Žvilgsniai, lyg du magnetai vienas kitą traukia ir kūnai artėja.  Klausiama šypsena ir nepastebimas linktelėjimas galva.
Du kūnai susiglaudžia ir vėl atitolsta, taip sukurdami nepastovų, tačiau vientisą judesį. Judesio meną, kurį kiti vadina šokiu. Tačiau jiems, tai tik akimirkos susitikimas, kupinas aistros žvilgsnis, ritmingai judantys kūnai.
Aplink jos kojas pinasi suknelė ir.. jo kojos. Kitą vakarą ji jau matys kaip kelnės nuskuba paskui kitą sijoną, bet dabar tai nė motais. Ji nenuleidžia žvilgsnio ir degina jo akis tarytum ugnia. Atsitraukia ir vėl priglunda. Ir šitaip be atvangos, neatitraukdama rankų nuo objekto į kurį sutelktas visas jos dėmesys.
Jis uoliai stengiasi ją apglėbti, tačiau ši vis išpuola jam iš glėbio. Jis paslaptingai šypsosi ir žvelgia į nepažįstamosios akis, kolei ši jas nusuka.
Jis nustebęs paleidžia jos  kūną ir ši nuskuba jam nežinomais keliais. Dar mato kaip pakelėj jos klubai svyruoja nelyg aguonos. Niekas jos nesiveja ir ji nestabdoma dingsta už horizonto.
Dar viena aistringa šokio banga dužta atsitrenkusi į uolą ir tokios bangos jau nebebus. Bus kitos, tiek pat ir gal daugiau aistringos, o ši pasimirš kaip švelnus sapnas rugpjūčio naktį.

iki kito aistringo šokio - bangos dužtančios į uolą. Ieva

Rodyk draugams

Atostogos :)

2009-04-06

Iškiši savo strazdanotą nosytę į lauką, užsidedi akinukus nuo saulės ir eini į sandėliuką pagaliau traukti išsvajoto dviratuko. Važiuoji link vienos vietelės kur galėtum leisti nežmoniškai daug laiko, vėjas taršo netvarkingai susuktą kuodelį ir mataruoja striukės atlapus. Pasileidi žemyn žvyruotu keliuku ir klyki iš baimės užsimušti artimiausiame posūkyje.
Po ilgėlesnio lėkimo ar lėto važinėjimo pasieki taip pamėgtą ir beprotiškai senai matytą vietą. Praveri vartus. Po kojomis šiugžda sudžiuvę iki pavasario vos išsilaikę lapai. Aplinkui laksto mažyčiai skruzdėliukai ir driežiukai ieškodami šiltesnės vietelės. Eini tolyn, brauniesi po tankius krūmokšnius ir medžius. Prieini didžiulį ąžuolą su ola prie pat jo. Girdisi inkštimas… Lapė jau atsivedė lapiukus. :) Aplinkui seni apsamanoję antkapiai su neįskaitoma kalba į antkapius įrėžtais užrašais. Ant vieno antkapio Dovydo žvaigždė.
Medžio viršūnėje stuksena genys, jo raudona uodega saulėje tviska tarsi pati tyriausia spalva. Lankoj drugys drugelį veja. Eini tolyn ir pamatai plačiai išsišakojusį medį. Įsiropšti į jį ir matai beribį lauką iki pat miško išraustą kurmių. “Heh, kurmių viešbutis…”-pamanai.
Atsisuki į neseniai išvaikštinėtą tankmę ir pamatai platų, beribį, švelniai melsvą kilimą. Žibuoklės. Kurį laiką geriesi šiuo nepakartojamu vaizdu, bet negalėdama atsižiūrėti ropštiesi iš medžio ir eini skinti gėlių. Akį glosto neapsakomas melsvumas, ir ausį pamaloniną kamanių dūzgimas berenkant nektarą. Ar gali būti dar geresnė pirmoji atostogų diena?

Rodyk draugams