BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘kūryba’ kategorija

Tobulybė

2010-01-09

Sako, kad tobulybei ribų nėra… Bet aš žinau tobulybės reikšmę. Ne vieną, ne dvi… Begalybę. Matyt čia ir prasideda tobulybės ribos. Mano tobulybė paprastesnė. Tai ne Ponas Nuostabusis. Tai netgi neturi būti mylimasis. Ko gero net negali būti mylimuoju, nes šitaip viskas susigadintų. Tobulybė nesaldina arbatos, bet sako, kad tai padarė. Tam, kad nepasitikėtum kitais. Tobulybė meluoja. Ne tam, kuris mato tobulybę, o tiems, kurie jos nemato. Norite pamatyti mano tobulybę? Jūs jos nepamatysite, nes ji jums meluoja. (uždaras ratas…)

Tobulybė nepešdama šukuoja plaukus. Ji nedidelė melancholijos atmaina. Rytais geria žalią arbatą, o vakarais kakavą. Mėgsta “pasivaikščiojimus be teksto”. Miega ir valgo toje pačioje lovoje. Tobulybė skaito. Garsiai, po truputį ir su  tikinčiu ja. Tobulybė cituoja pati save. Ji tiki fėjomis ir Tuo, Kurio Niekas Nepažįsta. Ji klauso muzikos gulėdama ant žemės. Tobulybei gražus nuogas kūnas, bet ne toks tobulas, kaip jos. Ji mėgsta tobula chaosą ir mažąją sekundą fortepijone. Nenutrūkstančius gitaros garsus. Dideles snaiges, pakalnutes, ir jazminų kvapą ji dievina labiau už tą, kuri ja tiki. Ji mėgsta, kai jai suleidžia pirštus tarp plaukų. Pirštais rašo ant nugaros. Apskritai, ji labai mėgsta netobulas rankas. Ir tų rankų raudonus nagus. Tobulybė vertina painiai liūdnas mintis ir eilėraščius. Žiūri filmus. Gražius, prancūziškus, juokingus, bet jaukius. Ne banalius. Bet ji mėgsta jaukią banalybę. Romantiką, kuri nesibaigia sujauktai patalais… Nors taip. Baigiasi. Nes tobula romantika pasibaigia netikėtu užsnūdimu, nuo ryto nepaklotoje lovoje. Jai patinka vaikščioti po mišką. Gauti ir dovanoti dovanas. Užuosti kavą, nesvarbu, kad jos negeria. Jos netrikdo, kai netikėtai pakuteni jos veidą blakstienomis. Jai patinka netikėtumai. Ji mėgsta eiti į teatrą. Bet noriai valgo namie.  Stebi dangų ir žaidžia futbolą. Koridoriuj. Svajoja. Daug.

Mano tobulybė, nesvarbu, ar tai būtų jis ar ji, mėgsta bučiuotis. Į skruostus. Tris kartus. Gerti vyną mėgsta taip pat. Ir pyragus. Su obuoliais ir be. Džiaugiasi šiltomis balomis ir skėčio užmiršimu. Jai patinka senos nuotraukos ir šešiasdešimtmečių pasakojimai, kuriais ji grožisi.

Man tiesiog patinka stebėti tobulybę. Tobulumą supantį mane. Viską kas susideda į tobulybę. Tokia tobulybė kartais kvepia citrinomis, vėju arba vaiko plaukais. Norėčiau mylėti tobulybę, bet bijau jos vieną dieną netekti, tad gėrėsiuosi ja ir paslapčiomis kartosiu: “Myliu tave, kaip naktis myli žvaigždžių stebėtojus. Mylių tave, mano chaotiška, tobulybe. Myliu kaip šiurpuliukus bėgančius per nugarą išgirdus lengvą džiazą.”

Tik staiga, nejučiomis suprantu… mylėti tobulybės nepakanka. Kiekviena tobulybė turi matyti, ją matančiame kitą tobulybę. Tuomet gimsta tobula meilė.

Camila Mingori)

tobulos svajonės... (nuotraukoje: Camila Mingori)

Rodyk draugams

šventės

2009-12-26

Po švenčių lieka daug tuštumos… Daug tuščių vietų ant eglutės, nes dužo žaisliukai į šipulius. Daug tuščios vietos lovoje, nes mylimieji išeina ir nebegrįžta. Daug tuščių butelių vyno, nes kriauklė kvepia “J. P. Chenet”. Daug krebždančių popierėlių, nes viduje jau nebėra šokoladinių saldainių. Išėjus mylimiesiems lieka daug tuščių lovų, kurias mes paklojam, kai patalynė nebekvepia jais.  Kai jie nebegrįžta, mes daužom žaisliukus, nes žinom, kad kitąmet nebeverta jų kabinti ant eglutės. Tuomet mes prisiperkame daug vyno, bandydami save nugirdyti, bet rankos nekyla, nei pakelti taurei, nei mylimiesiems paskambinti, tik viską išpilti tikintis, kad ir jausmus išpilsim. Ir šokoladas keliauja į šiukšlines, nes tik ten ir vieta mylimųjų maistui.

Tuomet belieka žiūrėti kaip lyja, nes lyja viduj ir lauke, ir visur. Tereikia užgožti iš čiaupo bėgančiu vandeniu riksmus iš gerklės ir iš telefono. Užtenka nuryti gurkšnį kavos, kad suprastum… to niekada nebuvo. Tu tik sėdi palei sieną, laikai rankoje dėžutę perrišta sidabriniu kaspinu, bet atrišti nenori, nes žinai… Ten trys gėlės, kurias gavai iš mylimojo.

Rodyk draugams

Krauju paplūdus beprotybė

2009-12-12
Kramsnoju suskirdusį lūpų kamputį tol, kol pradeda bėgti kraujas. Nulaižau nuo lūpos saldų skystį ir atidariusi fortepijono dangtį groju mažąją sekundą. Man tarp pirštų pražysta žibuoklės, žiemos vidury. Lėtai užsimerkiu ir išgeriu svetimas rankas savo plaukuose. Odiniais viršeliais aptraukiu savo svajones ir išpilu pro kiaurą langą. Už durų dvi benamės katės laukia porcijos stiklų. Kaip ir kas rytą mėlynų gėlių joms duosiu. Bet jos tik tai užuodę svetimas rankas, pabėgs paspringt mano žibuoklėm. Ir grįšiu aš vėl groti mažąją sekundą. O vakarienei rysiu juodą tamsą. Šypsausi tyliai. Jau žinai, aš beprotybė tavo naktyje. Tik ar giliai aš snigsiu beprotybe, kol prasidės lietus. Neatsimerk naktis.
Šiąnakt krauju paplūdus beprotybė snigs. Neatsimerk. Naktis.

Rodyk draugams

leiskite man būti jūsų noru

2009-10-04
Leiskite man mėgautis jūsų iškvepiamu oru. Leiskite būti jūsų noru. Užgimti jūsų galvoje ir pildytis iš lėto, teikiant laimę. Ar bent jau leiskit prisiliesti prie jūsų praeities, neįtakojančios jūsiškės ateities. Atleiskite, o gal galėčiau gauti privilegiją pabūti jums kilimėliu prie durų? Tuomet galėčiau stebėti jūsų batų nuotaiką subjurusią. Ir jei suteiksite man laimės, būti jūsų vargšo Brisiaus uodega, gulėsiu aš kojūgaly ir džiaugsiuosi jūsų kūno šiluma.
Deja, bet man nelemta net sekti jūsų akimis, nes aš per daug žemai ir jums neverta lenktis siekiant žemės grumsto. Aš pakelėj suklupus šypsausi paslapčiomis ir jūsų mistišku žvilgsniu kvėpuoju. Ir jūsų balso man neatkartotų joks senamiesčio garsuos užstringančio smuiko skambesys. Jūsų akių ilgesiui neprilygtų net rudeninių lapų šlamesys. Švelnumą jūsų rankų aš tesapnuoti ir galiu. Galbūt kaip šilkas jos ant nuogo kūno, kai aš sapnuoju jog kartojasi netikras deja vu.
Toli jūs, riedat traukiniais ir geriat brangų vyną. Jūs juokiatės nerūpestingai su draugais ir glaudžiate prie šono klusnią prancūzaitę. Ji jums dar įpila į taurę vyno ir jūs bučiuojate ją taip lengvai, kaip leidžiasi į jūrą švinas ir glosto jį bangų purslai. Ir tai suvokusi alsuoja man iš skausmo plyštanti širdis.
Man nesutikt jūs. Ir net mirtis man priartėti nepadės. Tad lieka tik tikėtis… galbūt kai traukiniais riedėsite per mažą miestą, o jūsų mademoiselle sušals rankas. Per miestą eisi Tu praradęs viltį ir gal žvalgysiesi manęs.

Rodyk draugams

parsiduodantys kūnai

2009-09-19
Prasiveria girgždantys vartai nenorom praleisdami besistumdančius kūnus. Ant prekystalių mėtosi vakarykštės prekės. Jos jau niekam nebepatrauklios todėl nustumiamos į šoną, kaip paskutinės eilės prekės. Stalai nuklojami naujomis grožybėmis. Kiekviena žavi vis labiau, bet žinai, kad gali išsirinkti tik vieną. Privalai rasti gražiausią, o ryt galėsi ją išmesti. Juk galėsi ateiti ir nusipirkti dar vieną. Tau parsiduoda visos.
Kiekvienas kūnas nori būti nupirktas, bet tu dairaisi tarp prekystalių ir nerandi tos vienintelės, kuri tiktų šiai nakčiai. Nerandi tokio kūno, kurį galėtum pasilaikyti ilgiau nei vieną naktį. Ar tau pabodo pirkti naujus kūnus? Nebijok, visada atsiras parsidavėlių. Niekada nebijok užeiti ten, kur galbūt uždrausta. Ten visuomet rasi dar vieną, visai neblogą egzempliorių. Žinoma, jis bus tinkamas tik vienai nakčiai. Bet juk tai ne problema, ar ne?
Pirmosios žvilgsnis pasirodė per šaltas? Nesvarbu, kad ir kiek prekystalių akylai peržvelgtum, visų jų žvilgsniai lediniai. Nes tai, tik prekė. Tokias tu panaudoji ir išmeti už keletą centų ir šleikštulį, kurį palieki jų sielose. Tačiau jų sielos tau nerūpi. Tai tėra n-tasis  jų  vaidmuo tavo gyvenime.
Ši nėra tokia graži, kokios norėtum? Bet negi tu pamiršai, kad prekės nusidėvi? Matyt kaip tau, ji per daug kartų pirkta ir parduota… tau reikia naujesnės prekės. Dar šiltos. Nespėjusios suprasti kur pateko.
Galbūt šiąnakt tu vėl nusitempsi dar vieną kūną. Prekę už tau priimtiną kainą. Bet juk puikiai žinai, kad ji nieko nepakeis. Jau seniai taip? Negi vis dar naiviai tiki, kad dar vienas kūnas išgelbės tavo sielą? Gal pagaliau pradėk ieškoti tikrosios sielos, o ne dar vienos prekės? Sielos neparduodamos. Jos tavo kūno nebemato, nes tu pardavei savo siela už kūnus, kurie kasnakt pasirodo tau už sutartą kainą. Negi kūnų kaina, verta tavo sielos? Netgi kūnai turi sielas. Nesvarbu kaip suteptas, bet turi. Tu vienintelis pardavęs siela, dėl dar vieno kūno… Eik, vėl apgaulingai parduok dar vieną naktį kūnui, kuris nebeturi sielos.

Rodyk draugams

dvylika kančių

2009-09-15

susmigus dvylikai adatų į panages
imu sapnuoti košmarus
trys jaunos moterys man pina plaukus
susmeigdamos į juos erškėčius

kasų vainikai pinasi per galvą
žiedai spygliuoti bado man akis
iš panagių jos traukia adatas
ir guodžia: “jos tavęs nepražudys”

kažkur į nugarą susminga pirmos trys
tai panieka, šaltumas, baimė
jos gelia lyg angis
nebesuprast man jau kur laimė

dar penkios sminga dešiniojon rankon
ir teka kraujas karštas lyg ugnis
man sako: “nenusigąsk, juk tai
vėl grįžtanti tavoji praeitis”

kitos trys sminga man į sielą
plaučius dusina šaltis jų gilus
akmuo prispaudžia man krūtinę
nebepateks joks oro gurkšnis, net troškus

ir štai jauniausia duria paskutinę
nepagailėdama kitų akių
į širdį smeigia adatėlę sidabrinę
mažiausią iš dvylikos kančių

bet ši susminga man giliausiai
nelyginant aštriausių peilių žvangesys
ir miršta manyje gyvybės paskutinis lašas,-
tai mano meilės atspindys

Rodyk draugams

Ten…

2009-09-06

Mėnulis duš į juodą sienų tinką,
Užšals du žvilgsniai paryčiui…
Mes basomis paminsim šlapią žolę
Ir pasiliksim viens kito prieglobsčiui.

Ten, kur naktim užmigdavo du žvilgsniai,
Telikdavo alsavimas gilus.
Kur žaisdavau ant tavo delno
Ir kur nelikdavo tarp mūsų paslapčių.

Rodyk draugams