BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘emocijos’ kategorija

Tobulybė

2010-01-09

Sako, kad tobulybei ribų nėra… Bet aš žinau tobulybės reikšmę. Ne vieną, ne dvi… Begalybę. Matyt čia ir prasideda tobulybės ribos. Mano tobulybė paprastesnė. Tai ne Ponas Nuostabusis. Tai netgi neturi būti mylimasis. Ko gero net negali būti mylimuoju, nes šitaip viskas susigadintų. Tobulybė nesaldina arbatos, bet sako, kad tai padarė. Tam, kad nepasitikėtum kitais. Tobulybė meluoja. Ne tam, kuris mato tobulybę, o tiems, kurie jos nemato. Norite pamatyti mano tobulybę? Jūs jos nepamatysite, nes ji jums meluoja. (uždaras ratas…)

Tobulybė nepešdama šukuoja plaukus. Ji nedidelė melancholijos atmaina. Rytais geria žalią arbatą, o vakarais kakavą. Mėgsta “pasivaikščiojimus be teksto”. Miega ir valgo toje pačioje lovoje. Tobulybė skaito. Garsiai, po truputį ir su  tikinčiu ja. Tobulybė cituoja pati save. Ji tiki fėjomis ir Tuo, Kurio Niekas Nepažįsta. Ji klauso muzikos gulėdama ant žemės. Tobulybei gražus nuogas kūnas, bet ne toks tobulas, kaip jos. Ji mėgsta tobula chaosą ir mažąją sekundą fortepijone. Nenutrūkstančius gitaros garsus. Dideles snaiges, pakalnutes, ir jazminų kvapą ji dievina labiau už tą, kuri ja tiki. Ji mėgsta, kai jai suleidžia pirštus tarp plaukų. Pirštais rašo ant nugaros. Apskritai, ji labai mėgsta netobulas rankas. Ir tų rankų raudonus nagus. Tobulybė vertina painiai liūdnas mintis ir eilėraščius. Žiūri filmus. Gražius, prancūziškus, juokingus, bet jaukius. Ne banalius. Bet ji mėgsta jaukią banalybę. Romantiką, kuri nesibaigia sujauktai patalais… Nors taip. Baigiasi. Nes tobula romantika pasibaigia netikėtu užsnūdimu, nuo ryto nepaklotoje lovoje. Jai patinka vaikščioti po mišką. Gauti ir dovanoti dovanas. Užuosti kavą, nesvarbu, kad jos negeria. Jos netrikdo, kai netikėtai pakuteni jos veidą blakstienomis. Jai patinka netikėtumai. Ji mėgsta eiti į teatrą. Bet noriai valgo namie.  Stebi dangų ir žaidžia futbolą. Koridoriuj. Svajoja. Daug.

Mano tobulybė, nesvarbu, ar tai būtų jis ar ji, mėgsta bučiuotis. Į skruostus. Tris kartus. Gerti vyną mėgsta taip pat. Ir pyragus. Su obuoliais ir be. Džiaugiasi šiltomis balomis ir skėčio užmiršimu. Jai patinka senos nuotraukos ir šešiasdešimtmečių pasakojimai, kuriais ji grožisi.

Man tiesiog patinka stebėti tobulybę. Tobulumą supantį mane. Viską kas susideda į tobulybę. Tokia tobulybė kartais kvepia citrinomis, vėju arba vaiko plaukais. Norėčiau mylėti tobulybę, bet bijau jos vieną dieną netekti, tad gėrėsiuosi ja ir paslapčiomis kartosiu: “Myliu tave, kaip naktis myli žvaigždžių stebėtojus. Mylių tave, mano chaotiška, tobulybe. Myliu kaip šiurpuliukus bėgančius per nugarą išgirdus lengvą džiazą.”

Tik staiga, nejučiomis suprantu… mylėti tobulybės nepakanka. Kiekviena tobulybė turi matyti, ją matančiame kitą tobulybę. Tuomet gimsta tobula meilė.

Camila Mingori)

tobulos svajonės... (nuotraukoje: Camila Mingori)

Rodyk draugams

veidmainės pažadas, tokia nebebūti

2010-01-05

Po truputį judėdamos į prieki, su sniegu ir lietumi, kava ir arbata, rogutėmis ir pačiūžomis, bei visais kitais malonumais ir nelabai prabėgo atostogos. Dar keletas tinginystės dienų ir vėl teks varstyti kabinetų duris ir stebėti aplinkui sėdinčius dar dvidešimt porų akių, kurios rytais užtinusios lygiai taip pat kaip ir tavosios. :)

O, bet, tačiau kol atostogos dar galutinai nepasibaigė, peržvelgsiu visa tai ką sugebėjau gero (arba blogo) nuveikti per tas dvi išganingas savaites, leidusias pailsėti nuo galvą perkraunančių darbų. :)

Prieš pat atostogas buvau nuėjusi į biblioteką ir pasiėmiau “Angelai ir demonai”. Su šiokiais tokiais tingulio intarpais beveik baigiau ją skaityti. :) Kadangi Kalėdos šventas metas, tai ir aš kaip gera mergaitė buvau nukakusi iki bažnyčios pašalti, pagiedoti ir visaip kitaip save priminti Dievui. :) Taip pat šiaip ne taip pagrandžiusi savo sąžinės indo sieneles aptikau keletą nuodėmių, tad dar ir išpažinties nuėjau, kad naujus metus galėčiau pradėti be dideliu “griekų”.

Dar vienas iš gerųjų darbų buvo tas, kad kartu su sesium vidury tamsaus, šalto vakaro iškilmingai nešėm laišką, kuris tikiuosi nukeliavo į Londoną pas mūsų linksmąją draugę Adimantę :) Taip pat buvo išsiųsta dar keletas laiškų rašytų mano ranka, tačiau ne mano pažįstamiems, o močiutės draugėms, tad kaip ir dar vienas geras darbas - pabuvau raštininke. :)

Tačiau pasitaikė ir netokių gerų darbų, o gal greičiau akimirkų, kai supratau ką daranti… Dažniausiai mano draugės buvo pratusios prie mano sarkazmo ir šiurkščių komentarų, nes.. juk aš tik juokauju. Bet vieną dieną gavau labai skaudų kirtį iš pašonės. Žmogus iš kurio visiškai nesitikėjau tokių žodžių, atvirai man pasakė: “Tu sugadinta gero gyvenimo”. Po to pasipylė ir kitų pastabos, jog aš per šiurkšti ir mano komentarai dažnai labai įžeidžia aplinkinius.

Dar viena iš mano blogųjų savybių atsiskleidė tuomet, kai siekiau šiokios tokios valdžios… Ir visai nesvarbu, kad buvau neteisi, savo nuomonę gyniau nagais ir dantimis, net žinodama, kad esu neteisi. Nes kaip gi tokia puiki kaip aš gali pasirodyti neteisi.

Visa tai man palengva atvėrė akis. Kuo toliau aš elgiuosi kaip auka, tuo labiau reikalauju iš kitų dėmesio, o po to juos netikėtai apšaukiu, jog man to dėmesio visai nereikia. Tai, vadinama dviveidiškumu (veidmainyste), o blog’o visuomenėje dar ir kališkumu. Kažkada pati tokias smerkiau, o štai dabar pati iš švelnios ir paprastos pavirtau kale. (stebiuosi, kad verčiasi liežuvis taip sakyti…)

Galbūt tai bus pažadas jau po Naujųjų, tačiau pasižadu, visiems, kurie skaito mano blog’ą: daugiau nebebūsiu tokia šlykšti, ar komentuodama kažkieno darbą, ar bendraudama su aplinkiniais. Tačiau nepažadu nusileisti ir prarasti savo nuomonės. :) Tiesiog pats laikas susigrąžinti keletą savo gerųjų savybių, o blogąsias palikti su senaisiais metais. :)

iki kito įrašo pranešančio apie pažadų pildymą. Ieva

P.S.
po 116 dienų vis dar ilgu. reikia JO.
http://www.youtube.com/watch?v=J2eCiRVYTUY

P.P.S.
nė pati nesuvokiu, kodėl čia modelių nuotraukos (kvaila kvaila Ieva), bet ačiū oh so chic :)

Rodyk draugams

šventės

2009-12-26

Po švenčių lieka daug tuštumos… Daug tuščių vietų ant eglutės, nes dužo žaisliukai į šipulius. Daug tuščios vietos lovoje, nes mylimieji išeina ir nebegrįžta. Daug tuščių butelių vyno, nes kriauklė kvepia “J. P. Chenet”. Daug krebždančių popierėlių, nes viduje jau nebėra šokoladinių saldainių. Išėjus mylimiesiems lieka daug tuščių lovų, kurias mes paklojam, kai patalynė nebekvepia jais.  Kai jie nebegrįžta, mes daužom žaisliukus, nes žinom, kad kitąmet nebeverta jų kabinti ant eglutės. Tuomet mes prisiperkame daug vyno, bandydami save nugirdyti, bet rankos nekyla, nei pakelti taurei, nei mylimiesiems paskambinti, tik viską išpilti tikintis, kad ir jausmus išpilsim. Ir šokoladas keliauja į šiukšlines, nes tik ten ir vieta mylimųjų maistui.

Tuomet belieka žiūrėti kaip lyja, nes lyja viduj ir lauke, ir visur. Tereikia užgožti iš čiaupo bėgančiu vandeniu riksmus iš gerklės ir iš telefono. Užtenka nuryti gurkšnį kavos, kad suprastum… to niekada nebuvo. Tu tik sėdi palei sieną, laikai rankoje dėžutę perrišta sidabriniu kaspinu, bet atrišti nenori, nes žinai… Ten trys gėlės, kurias gavai iš mylimojo.

Rodyk draugams

Krauju paplūdus beprotybė

2009-12-12
Kramsnoju suskirdusį lūpų kamputį tol, kol pradeda bėgti kraujas. Nulaižau nuo lūpos saldų skystį ir atidariusi fortepijono dangtį groju mažąją sekundą. Man tarp pirštų pražysta žibuoklės, žiemos vidury. Lėtai užsimerkiu ir išgeriu svetimas rankas savo plaukuose. Odiniais viršeliais aptraukiu savo svajones ir išpilu pro kiaurą langą. Už durų dvi benamės katės laukia porcijos stiklų. Kaip ir kas rytą mėlynų gėlių joms duosiu. Bet jos tik tai užuodę svetimas rankas, pabėgs paspringt mano žibuoklėm. Ir grįšiu aš vėl groti mažąją sekundą. O vakarienei rysiu juodą tamsą. Šypsausi tyliai. Jau žinai, aš beprotybė tavo naktyje. Tik ar giliai aš snigsiu beprotybe, kol prasidės lietus. Neatsimerk naktis.
Šiąnakt krauju paplūdus beprotybė snigs. Neatsimerk. Naktis.

Rodyk draugams

mylimasis sesius :)

2009-11-11

Namai kvepia mandarinais, kvepia ankstyvomis Kalėdomis. Tetrūksta švelniai krentančių snaigių už lango. Ir Jo įgriūvančio pro duris, kurio paltas nusėtas baltų snaigių užklupusių jį žvarbiame vėjo sūkuryje. Jis visas dvelkia cinamonu. Šiluma sklinda iš Jo akių ir šypsena tarsi tėvo, žiūrinčio į nusikaltusią dukrytę. Jis toks, kuris pabučiuoja į kaktą prieš užgesindamas šviesą kambaryje.

Jo gitara visuomet suderinta ir galiu klausytis jos sėdėdama palei židinį su vyno taure. Ir prisiminus Jo grojamo romanso žodžius imu tyliai dainuoti. Jis tik nusišypso ir padeda gitarą į šalį tam, kad galėtų mane apkabinti. Jis visada klausosi mano krykštavimo kažką naujo parašius ar tiesiog nusipirkus naujus batelius. Jis visuomet šluosto mano ašaras, kai aš net pasikūkčiodama verkiu dėl menkiausių dalykų. Jis nebijo pasakyti, kad mane myli, nes tik tokie gali šitai rūpintis tokiomis kaip aš.

Ir vieną dieną tu išeisi. Aš nepakeisiu to, bet žinosiu, kad galėsiu tau kas vakarą skambinti ir tu kiekvieną mielą vakarą paklausi kaip man sekėsi, žinodamas, kad kas kartą aš pradėsiu pasakot savo visą dieną. Tačiau tu neužčiaupsi manęs, o kartu džiaugsiesi ir liūdėsi dėl mano sėkmių ir nesėkmių.

Juk žinai, kad tai rašau apie Tave. Velniškai myliu, Tave, mano sesiau. Ieva

P.S. vos tik turėsiu savo ir sesiaus gražiąją nuotrauką, įdėsiu ją. :)

Rodyk draugams

niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudyta

2009-10-30
Rugsėjo dvyliktą dieną parašytas įrašas nieko nebereiškia. Mano pažadai buvo absurdiški ir aš jų neišpildžiau. Žinojau, kad to nepadarysiu, bet tikėjausi, jog kažkam pažadėjus, bus stimulas išpildyti juos dėl kitų…
Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos. Ryt bus penkiasdešimtoji, kai vėl pasinėriau į melancholiją nuo kurios nebegelbėja niekas. Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos per kurias ašarų kiekį būtų galima matuoti kibirais, suvalgytą šokoladą dėžėmis, o praklausytų liūdnų dainų skaičių tūkstančiais. Atrodo prabėgo šitiek daug laiko, bet “…niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudytas…”- skamba galvoje viena iš “Atikos” dainų melodija. Ir iš tiesų, nepamiršiu. Per tiek laiko nuskambėjo daug paguodžiančių žodžių ir ačiū tiems, kurie nepatingėjo mane išklausyti ir paguosti, bet.. tai nieko nepakeitė.
Vidų plėšo nežmoniški skausmai ir viskas primena tave. Tau patiko mano plaukų kvapas, bet verkiu ne dėl šampūno… Kai vėjas padraiko mano skrupulingai sušukuotus plaukus prisimenu, kaip sunerdavai savo pirštus man tarp plaukų. Tu mėgai mano švarkelį ir žinai, jis vis dar prisigėręs tavo kvapo. Kasdien grįžtu namo ir uodžiu tavo kvapą. Deja jis blėsta kaip ir tikėjimas.
Prisimenu kaip kalbėdavom apie bendrą ateitį, dabar visą tai prisiminus liūdnai nusišypsau… Sakei, kad mirsim senatvėje susikibę už rankų. Aš sakiau, kad mirsiu diena ankščiau tam, kad nereikėtų kentėti nė minutės. Bet prieš keturiasdešimt devynias dienas miriau, o skausmas vis nedingsta. Sakei, kad kartu mes galim viską… Mintyse nuaidi Ievos “mes kartu” akordai.
Šiandien vėl tai įvyko. Ta krūtinę plėšanti akimirka, kai pasibuvę su draugais visi išsiskirstom. Visi apsikabina, atsisveikina, o aš… žiūriu į tave ir net nenutuokiu kaip pasielgti. Žinau, kad jei būčiau tave apsikabinusi, būčiau prapliupusi raudoti, tačiau dabar graužiuosi.. praleidau šitokia progą užuosti tavo kvapą. Tapai man narkotiku, be kurio negaliu ištverti nė vienos dienos. Tai kaip persilaužimas narkomanui. Nesibaigiantis persilaužimas. Keturiasdešimt devynias dienas negavau narkotiko ir kuo toliau, tuo labiau nykstu.
Kartais sutinku tavo akis. Jos kažkur klaidžioja, bet retkarčiais sustoja ties manim. Vis tikiuosi jose išvysti ilgesio kupiną žvilgsnį. Tačiau neatlaikiusi veriančios tuštumos kas kartą nusuku akis, nesulaukusi atsako. Ko gero ir neverta jo laukti…
Jūs neturėjote to perskaityti, nes tai ne ta Ieva kurią jūs įpratę skaityti čia, bet tokia Ieva būna kai niekas jos nemato… Ir galbūt tu taip pat tai dabar skaitai, bet aš nenoriu to žinoti. Noriu žinoti kada nebepravirksiu tave prisiminus.

šį kartą nepamatysite įprasto atsisveikinimo, nes kito tokio įrašo nebus. Ieva

Rodyk draugams

pigus švelnumas

2009-08-26

Pasiilgau to rytinio jaukumo, kai dar nepraplėši akių, o tau palei lovą jau kvepia kava su cinamonu. Dar pasiilgau šiugždenamos patalynės garsų ir tyliai grojančios “gali mane vadinti muzika”. Ir tikrai neprieštaraučiau, tame visame jaukume dar radusi truputį tavęs. Švelnaus. Kvapnaus tarsi gitaros skambesys, tylaus kaip jazminas ir saldaus kaip ankstyvas rytas.
Ieva, baik. Per daug prisiskaitei pigių romaniūkščių. O pigus saldumas nesveikas. Brangų šokoladą reikia pirkti ir valgyti, o ne galvoti apie tai koks jis saldus bus. Šokolado dietoms atleidžiu, bet draudžiu naudoti Tavo dietą. Nes aš tik ragauju. Lyg klausantis bundančio ryto, akimis ryju naujai atrastą muziką…

iki kito pigaus švelnumo. Ieva

P.S.
*gali mane vadinti muzika

Rodyk draugams