BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘blevyzgos’ kategorija

buitiškai apie vasarą :)

2009-08-19

Jau jaučiu, kad pasenau visais metais. Žinoma, man jaunai, apie pasenimą turbūt nevalia kalbėti, bet visgi. Man jau nebekyla ranka kažkam daryti šventės, nes po to man lieka tvarkyti visą tą kiaulidę. Tataigi nusprendžiau tiesiog naktį pasėdėti bespoksant į žvaigždėtą (neduok, Die, užplauks debesai) dangų. :)

Pradėjau mokytis groti vargonais. Perskaičiau Leopoldo Digrio pradžiamokslį “Kaip groti vargonais”, tačiau mano vėjuota galva vistiek nieko neįsisavino… Tad nujaučiu, kad sekmadienį po rytinių mišių nuėjusi pagroti, pradėsiu begrodama skaityti tą knygą, kad tikrai suprasčiau kur kas yra. :) O šiaip įsimylėjau tą instrumentą. Sodrus garsas mane beprotiškai žavi, o dar kai yra didelis noras, pagroti, bent per vienas mišias, tai… oi oi oi, Ieva. :D

Suprasdama tą faktą, kad ryt reikia eiti pasiimti vadovėlių pagavau save bemąstančią apie mokyklą. Liūdna. Iš tiesų liūdna. Dar su drauge rugpjūčio pirmąją sakėm: “Na va, jau paskutinį mėnesį turim turiningai praleisti…” Tai, jei kas nors man leis turiningai praleistu laiku pavadinti kas dieną nuvažiuotus 4km., kas antrą naktį sėdėjimą po žvaigždėtu dangumi jas bestebint ir beieškant visokių paukščių takų, Grižulo ratų ir pan., ir taip pat daug daug daug laiko praleisto skaitant apie vargonus… Galbūt viskas būtų ir nepakartojamai turininga, bet… Yra vienas BET. Vasaros pradžioje gavau tris kūrinius fortepionui, kuriuos turėjau išmokti per vasarą. Prisiminkim tai, kad vasara praktiškai pasibaigė, o aš jų beveik atsivertus nebuvau. Na, tikiuosi nesuteiksiu kaimynams tokios laimės nemokamai paverkti ir pavalgyti. :D

Ir viską užbaigsiu pakankamai linksmai, nes jau ryt gausiu dovanėlę. :) Kažką mėlyno ir taškuoto… nespėliosiu, bet ryt būtinai parodysiu kas gi tai buvo. O gal jūs norėtumėte paspėlioti? :))

iki kito buitiško įrašo. Ieva

P.S.
*Ilgumos - Kol Nevėlu Dar

Rodyk draugams

Eime pasutemauti

2009-08-03

Beskaitydama puikiąsias pasakas iš serijos “Ežiukas rūke” pajutau mažutį pavydėlį, o gal net gi du.

Pirmiausia, tai labai panorau taip pat su kokiu nors draugu(-e) pasutemauti. Tik pagalvokit… sėdi sau linksmai balkone ir žiūri kaip iš už miško bunda vėstantis mėnulis, kurį stebint akimirksniu darosi šilčiau. :) Taip bežiūrint imi apie ką nors kalbėtis ir nejučiomis su lauki pačios sutemavimo kulminacijos. Visiškai sutemsta ir pasirodo pirmosios žvaigždės.

Antriausia, tai man pasiutusiai gera skaityti tas pasakas, nes jas skaitant pasidarė taip smagu ir šilta. Tad galiu pasakyt, jog baltu pavydu ir didele viltimi tikiuosi Pati taip rašyti. Šiltai ir smagiai. :))

Ir trečiausia, tai, kad negalima imti skaičiuoti priežasčių, kai jos tik dvi, todėl pasakysiu dar ir trečią, kuri čia visai netinka. Vis dar velniškai noriu eiti pūsti muilo burbulų, bet neturiu su kuo… Žmonės arba neturi laiko, arba jų nėra, arba jiems tai per kvaila… negerai. Labai negerai. Eisiu pasiieškoti draugo(-ės) muilo burbulų pūtimui, nes ryt dar vienas vakaras/naktis, kai galiu iki paryčių išsėdėti balkone kartu su uodais ir jų džiugiais “Pi-i! Pi-i!”, kuomet jie nudžiunga pamatę dar vieną auką savo vakarienei. :))

*Saulius Mykolaitis - Naujas rytas

iki kitų norų, su viltimis juos išpildyti. Ieva

P.S. o gal kas nors visgi susigundė? :D

P.P.S. siūlau paskaitinėti. Kaip ir minėjau šiltut šiltut šiltučiukai… http://eziukasruke.visiems.lt/

Rodyk draugams

Išlaikytas apkvaitimas nesensta, tarsi vynas

2009-05-26
Paskutiniu metu jaučiuosi visiškai apkvaitusi. Tarsi būčiau ankstyvą rytą užsivertus pigaus vyno butelį ir godžiai, dideliai gurkšniais jį gėrusi iki dugno… Skauda galva, noriu į balkoną. Teko užrakinti duris ir padėti raktą kur akys nemato. Negalima.
Atsilošiu kėdėje ir tyliai kvėpteliu gurkšnelį oro, prašau, neliepkti mokėti, tai vienintelis malonumas kurį jaučiu paskutiniu metu. Ir niekas dėl to nekaltas. Deja… O taip norėtųsi ką nors šlykščiai užkeikti dėl mano silpnumo.
Tirpdinuosi nuo dėdės Smorigino romansų… Bet nevalia jų kaltinti dėl mano bjaurumo (sieliškojo). “…ir nė velnio jai neaišku, kam tu žemėj gyveni…” Ko gero tuoj vyniosiuosi nuo šito akių ir smegenų minkštiklio, tik gaila, kad po to nekvepia levandom… *liūdnas “heh…” *
Sudžiūvo mano pakalnutės, nebeeisiu į mišką viena. Baisu man ten kaip aplinkui laksto vorai ir grįžti namo pikta, nes nerandi ten jokių pakalnučiu. Tik vaikštai, piktai burbuliuoji… Po to nukrenti ant žolės ir spoksai į dangu ieškodama ten pakalnučių. Kol galų gale kas nors niekšingai nutraukia tylius, krizenimą keliančius svaičiojimus taip ir pasiliekančius galvoje, nes nėra kam jų išdėti.
Ir viską šiam įrašui pabaigsiu lengvai apliedama trim puodeliais mėtų arbatos ir jau apkarstančiu medumi…
P.S.
Ką tik gavau 2.5 mm storio vašelį, tad teliko susirasti žalsvų siūlų ir galėsiu pradėti išsvajotąją “tašytę”.
iki kito krizenimą keliančio pasisvaičiojimo apie balkonus, pakalnutes ir mėtų arbatą. Ieva

Rodyk draugams

slogutis

2009-05-24

Sėkmingai baiginėju antrą pakuotę popierinių nosinaičių/servetėlių (o kaip iš tikrųjų? o_O) super-soft. Galėsiu džiaugtis nešepretojančiu nosies galiuku. (heh..) nelaiminga meilė? oi, baikit. Pradedu išaugti iš verkšlenimo dėl vienų lūpų, dviejų akių, vienos nosies ir trijų jausmų rodiklių savininkų (kas nesupratot, tai ir nesistenkit, pati tris kart skaičiau kol įkirtau ką parašiau). Nors, žinot, visai panašu. Ir slogos ir meilės neišgydisi. Dėl abiejų namuose tuštėja popierinių nosinaičių/servetėlių resursai, niekšingai nurausta akys ir jauti velniškai stiprų kutenimą. Vienu atveju pilve, kitu nosyje. Taipogi ir vieną ir kitą bandai išgydyti (deja nesėkmingai).

Pabaigai moralas: ar mylit, ar sloguojat, neikit į balkoną. Paūmės, paūmės, pamatysit.

apčių. šnirpšt. šnirpšt. pradedam trečia pakuotę ir uždarom balkono duris.
Iki kito čiauduliuko. šypt. pakšt. ;]]]

Rodyk draugams

Draugas buvai, draugas ir liksi

2009-05-19

Galima būtų visą tai pavadinti “isterikuokime drauge”. o_O nesu aš tau draugė, velniai griebtų. Ir paaiškink tu dabar ką turėjai galvoje (ar kažkame primenančiame ją).  Norisi kaip geriau, o išeina kaip visada. Išmok skaityti mintis, nes man nusibodo telepatiškai bandyt su tavimi susisiekti. Galų gale dažniausiai atrodau kvailokai, kai vis bandau paaiškint ką norėjau pasakyti tuo “aš tau ne draugė”. Visgi (o, Diev, liepk jam visa tai perskaityti…) maniau, kad neturiu teisės jo vadinti draugu nesisveikinančiu su manimi gerą mėnesį (aš žinoma irgi ne ką geresnė ;>), o už atvirą pamąstymą dabar gavau lyg plyta per galvą. Nebeturiu su kuo pūsti muilo burbulų ir gerti mėtų arbatos. Nėra su kuo maskatuoti kojomis atsisėdus ant tiltelio, nėra su kuo eiti “pakalnučiauti”. Nėra vieno vardo, dešimties šypsenų, šimto minčių. Tėra prabėgom nugirstas juokas, du netikę žvilgsniai ir prasilenkimas valgykloje.

Draugui už kurį atiduočiau ne tik cinamoninę bandelę ir mėtų arbatą. Draugui dėl kurio nusikirpčiau plaukus, nesvarbu, kad neleidžia. Draugui kuris turi vieną atminimą nuo manęs (sudeginai?). Tiek tos.

Iki kitos netikusios sapalionės. Ieva.

Rodyk draugams

švininiai džiaugsmai

2009-05-17

Velniškai nuostabus vakaras… ;> keturios valandos, išvaikščioti visi kaimo laukai, nufotografuoti visi arkliai ir karvės, išbraidžioti visi upeliai ir šaltiniai, išlaipioti patys šakočiausi medžiai ir daug daug daaauug juokučio. ;DD Ko gero senai taip gerai nebuvo. :] Visi namai prikaišioti pakalnučių, alyvų, laukinių obelų žiedų… mm… kvepia būsimu medumi. ^_^
Ir visai ne baisus tas švininis dangus. Net gi savotiškai mielas. ;> Tyliai dainavom raudonus vakarus (tuo metu tai nebuvo labai tinkama daina, bet puikai nusakė bent jau mano nuotaika). Tokia šilta melancholija raudonam, debesuotam, švininiam dangui… o_O Aštriam pakalnučių kvapui sumišusiam su galvomis pilnomis alyvų aromato…
Nors imk ir tyliai nusičiaudėk… nenorėdamas, tik viliojant pražydusiems laukams. Tik trumpam sudrumsti akimirką, kai į tave šiltomis akimis žiūri arkliukas, o jam tarp lūpų aukštyn, žemyn juda pienė. ;>>
Tokias akimirkas gali vadinti šventadieniais… Sielos šventadieniais kai čiaudulys kyla iš pievų, kai užuodi būsimą medų laukuose, kuomet raudonas, švininis, melancholiškas dangus. ^_^

šypt. iki kitos dangiškos laimės. Ieva

Rodyk draugams