BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘prarasta’

niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudyta

2009-10-30
Rugsėjo dvyliktą dieną parašytas įrašas nieko nebereiškia. Mano pažadai buvo absurdiški ir aš jų neišpildžiau. Žinojau, kad to nepadarysiu, bet tikėjausi, jog kažkam pažadėjus, bus stimulas išpildyti juos dėl kitų…
Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos. Ryt bus penkiasdešimtoji, kai vėl pasinėriau į melancholiją nuo kurios nebegelbėja niekas. Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos per kurias ašarų kiekį būtų galima matuoti kibirais, suvalgytą šokoladą dėžėmis, o praklausytų liūdnų dainų skaičių tūkstančiais. Atrodo prabėgo šitiek daug laiko, bet “…niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudytas…”- skamba galvoje viena iš “Atikos” dainų melodija. Ir iš tiesų, nepamiršiu. Per tiek laiko nuskambėjo daug paguodžiančių žodžių ir ačiū tiems, kurie nepatingėjo mane išklausyti ir paguosti, bet.. tai nieko nepakeitė.
Vidų plėšo nežmoniški skausmai ir viskas primena tave. Tau patiko mano plaukų kvapas, bet verkiu ne dėl šampūno… Kai vėjas padraiko mano skrupulingai sušukuotus plaukus prisimenu, kaip sunerdavai savo pirštus man tarp plaukų. Tu mėgai mano švarkelį ir žinai, jis vis dar prisigėręs tavo kvapo. Kasdien grįžtu namo ir uodžiu tavo kvapą. Deja jis blėsta kaip ir tikėjimas.
Prisimenu kaip kalbėdavom apie bendrą ateitį, dabar visą tai prisiminus liūdnai nusišypsau… Sakei, kad mirsim senatvėje susikibę už rankų. Aš sakiau, kad mirsiu diena ankščiau tam, kad nereikėtų kentėti nė minutės. Bet prieš keturiasdešimt devynias dienas miriau, o skausmas vis nedingsta. Sakei, kad kartu mes galim viską… Mintyse nuaidi Ievos “mes kartu” akordai.
Šiandien vėl tai įvyko. Ta krūtinę plėšanti akimirka, kai pasibuvę su draugais visi išsiskirstom. Visi apsikabina, atsisveikina, o aš… žiūriu į tave ir net nenutuokiu kaip pasielgti. Žinau, kad jei būčiau tave apsikabinusi, būčiau prapliupusi raudoti, tačiau dabar graužiuosi.. praleidau šitokia progą užuosti tavo kvapą. Tapai man narkotiku, be kurio negaliu ištverti nė vienos dienos. Tai kaip persilaužimas narkomanui. Nesibaigiantis persilaužimas. Keturiasdešimt devynias dienas negavau narkotiko ir kuo toliau, tuo labiau nykstu.
Kartais sutinku tavo akis. Jos kažkur klaidžioja, bet retkarčiais sustoja ties manim. Vis tikiuosi jose išvysti ilgesio kupiną žvilgsnį. Tačiau neatlaikiusi veriančios tuštumos kas kartą nusuku akis, nesulaukusi atsako. Ko gero ir neverta jo laukti…
Jūs neturėjote to perskaityti, nes tai ne ta Ieva kurią jūs įpratę skaityti čia, bet tokia Ieva būna kai niekas jos nemato… Ir galbūt tu taip pat tai dabar skaitai, bet aš nenoriu to žinoti. Noriu žinoti kada nebepravirksiu tave prisiminus.

šį kartą nepamatysite įprasto atsisveikinimo, nes kito tokio įrašo nebus. Ieva

Rodyk draugams

leiskite man būti jūsų noru

2009-10-04
Leiskite man mėgautis jūsų iškvepiamu oru. Leiskite būti jūsų noru. Užgimti jūsų galvoje ir pildytis iš lėto, teikiant laimę. Ar bent jau leiskit prisiliesti prie jūsų praeities, neįtakojančios jūsiškės ateities. Atleiskite, o gal galėčiau gauti privilegiją pabūti jums kilimėliu prie durų? Tuomet galėčiau stebėti jūsų batų nuotaiką subjurusią. Ir jei suteiksite man laimės, būti jūsų vargšo Brisiaus uodega, gulėsiu aš kojūgaly ir džiaugsiuosi jūsų kūno šiluma.
Deja, bet man nelemta net sekti jūsų akimis, nes aš per daug žemai ir jums neverta lenktis siekiant žemės grumsto. Aš pakelėj suklupus šypsausi paslapčiomis ir jūsų mistišku žvilgsniu kvėpuoju. Ir jūsų balso man neatkartotų joks senamiesčio garsuos užstringančio smuiko skambesys. Jūsų akių ilgesiui neprilygtų net rudeninių lapų šlamesys. Švelnumą jūsų rankų aš tesapnuoti ir galiu. Galbūt kaip šilkas jos ant nuogo kūno, kai aš sapnuoju jog kartojasi netikras deja vu.
Toli jūs, riedat traukiniais ir geriat brangų vyną. Jūs juokiatės nerūpestingai su draugais ir glaudžiate prie šono klusnią prancūzaitę. Ji jums dar įpila į taurę vyno ir jūs bučiuojate ją taip lengvai, kaip leidžiasi į jūrą švinas ir glosto jį bangų purslai. Ir tai suvokusi alsuoja man iš skausmo plyštanti širdis.
Man nesutikt jūs. Ir net mirtis man priartėti nepadės. Tad lieka tik tikėtis… galbūt kai traukiniais riedėsite per mažą miestą, o jūsų mademoiselle sušals rankas. Per miestą eisi Tu praradęs viltį ir gal žvalgysiesi manęs.

Rodyk draugams