BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘liūdesys’

niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudyta

2009-10-30
Rugsėjo dvyliktą dieną parašytas įrašas nieko nebereiškia. Mano pažadai buvo absurdiški ir aš jų neišpildžiau. Žinojau, kad to nepadarysiu, bet tikėjausi, jog kažkam pažadėjus, bus stimulas išpildyti juos dėl kitų…
Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos. Ryt bus penkiasdešimtoji, kai vėl pasinėriau į melancholiją nuo kurios nebegelbėja niekas. Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos per kurias ašarų kiekį būtų galima matuoti kibirais, suvalgytą šokoladą dėžėmis, o praklausytų liūdnų dainų skaičių tūkstančiais. Atrodo prabėgo šitiek daug laiko, bet “…niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudytas…”- skamba galvoje viena iš “Atikos” dainų melodija. Ir iš tiesų, nepamiršiu. Per tiek laiko nuskambėjo daug paguodžiančių žodžių ir ačiū tiems, kurie nepatingėjo mane išklausyti ir paguosti, bet.. tai nieko nepakeitė.
Vidų plėšo nežmoniški skausmai ir viskas primena tave. Tau patiko mano plaukų kvapas, bet verkiu ne dėl šampūno… Kai vėjas padraiko mano skrupulingai sušukuotus plaukus prisimenu, kaip sunerdavai savo pirštus man tarp plaukų. Tu mėgai mano švarkelį ir žinai, jis vis dar prisigėręs tavo kvapo. Kasdien grįžtu namo ir uodžiu tavo kvapą. Deja jis blėsta kaip ir tikėjimas.
Prisimenu kaip kalbėdavom apie bendrą ateitį, dabar visą tai prisiminus liūdnai nusišypsau… Sakei, kad mirsim senatvėje susikibę už rankų. Aš sakiau, kad mirsiu diena ankščiau tam, kad nereikėtų kentėti nė minutės. Bet prieš keturiasdešimt devynias dienas miriau, o skausmas vis nedingsta. Sakei, kad kartu mes galim viską… Mintyse nuaidi Ievos “mes kartu” akordai.
Šiandien vėl tai įvyko. Ta krūtinę plėšanti akimirka, kai pasibuvę su draugais visi išsiskirstom. Visi apsikabina, atsisveikina, o aš… žiūriu į tave ir net nenutuokiu kaip pasielgti. Žinau, kad jei būčiau tave apsikabinusi, būčiau prapliupusi raudoti, tačiau dabar graužiuosi.. praleidau šitokia progą užuosti tavo kvapą. Tapai man narkotiku, be kurio negaliu ištverti nė vienos dienos. Tai kaip persilaužimas narkomanui. Nesibaigiantis persilaužimas. Keturiasdešimt devynias dienas negavau narkotiko ir kuo toliau, tuo labiau nykstu.
Kartais sutinku tavo akis. Jos kažkur klaidžioja, bet retkarčiais sustoja ties manim. Vis tikiuosi jose išvysti ilgesio kupiną žvilgsnį. Tačiau neatlaikiusi veriančios tuštumos kas kartą nusuku akis, nesulaukusi atsako. Ko gero ir neverta jo laukti…
Jūs neturėjote to perskaityti, nes tai ne ta Ieva kurią jūs įpratę skaityti čia, bet tokia Ieva būna kai niekas jos nemato… Ir galbūt tu taip pat tai dabar skaitai, bet aš nenoriu to žinoti. Noriu žinoti kada nebepravirksiu tave prisiminus.

šį kartą nepamatysite įprasto atsisveikinimo, nes kito tokio įrašo nebus. Ieva

Rodyk draugams

dvylika kančių

2009-09-15

susmigus dvylikai adatų į panages
imu sapnuoti košmarus
trys jaunos moterys man pina plaukus
susmeigdamos į juos erškėčius

kasų vainikai pinasi per galvą
žiedai spygliuoti bado man akis
iš panagių jos traukia adatas
ir guodžia: “jos tavęs nepražudys”

kažkur į nugarą susminga pirmos trys
tai panieka, šaltumas, baimė
jos gelia lyg angis
nebesuprast man jau kur laimė

dar penkios sminga dešiniojon rankon
ir teka kraujas karštas lyg ugnis
man sako: “nenusigąsk, juk tai
vėl grįžtanti tavoji praeitis”

kitos trys sminga man į sielą
plaučius dusina šaltis jų gilus
akmuo prispaudžia man krūtinę
nebepateks joks oro gurkšnis, net troškus

ir štai jauniausia duria paskutinę
nepagailėdama kitų akių
į širdį smeigia adatėlę sidabrinę
mažiausią iš dvylikos kančių

bet ši susminga man giliausiai
nelyginant aštriausių peilių žvangesys
ir miršta manyje gyvybės paskutinis lašas,-
tai mano meilės atspindys

Rodyk draugams