BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mylimasis sesius :)

2009-11-11 parašė Ieva

Namai kvepia mandarinais, kvepia ankstyvomis Kalėdomis. Tetrūksta švelniai krentančių snaigių už lango. Ir Jo įgriūvančio pro duris, kurio paltas nusėtas baltų snaigių užklupusių jį žvarbiame vėjo sūkuryje. Jis visas dvelkia cinamonu. Šiluma sklinda iš Jo akių ir šypsena tarsi tėvo, žiūrinčio į nusikaltusią dukrytę. Jis toks, kuris pabučiuoja į kaktą prieš užgesindamas šviesą kambaryje.

Jo gitara visuomet suderinta ir galiu klausytis jos sėdėdama palei židinį su vyno taure. Ir prisiminus Jo grojamo romanso žodžius imu tyliai dainuoti. Jis tik nusišypso ir padeda gitarą į šalį tam, kad galėtų mane apkabinti. Jis visada klausosi mano krykštavimo kažką naujo parašius ar tiesiog nusipirkus naujus batelius. Jis visuomet šluosto mano ašaras, kai aš net pasikūkčiodama verkiu dėl menkiausių dalykų. Jis nebijo pasakyti, kad mane myli, nes tik tokie gali šitai rūpintis tokiomis kaip aš.

Ir vieną dieną tu išeisi. Aš nepakeisiu to, bet žinosiu, kad galėsiu tau kas vakarą skambinti ir tu kiekvieną mielą vakarą paklausi kaip man sekėsi, žinodamas, kad kas kartą aš pradėsiu pasakot savo visą dieną. Tačiau tu neužčiaupsi manęs, o kartu džiaugsiesi ir liūdėsi dėl mano sėkmių ir nesėkmių.

Juk žinai, kad tai rašau apie Tave. Velniškai myliu, Tave, mano sesiau. Ieva

P.S. vos tik turėsiu savo ir sesiaus gražiąją nuotrauką, įdėsiu ją. :)

Rodyk draugams

noriu tobulo savaitgalio

2009-11-08 parašė Ieva

Šįryt nubudau velniškai susierzinusi, nes nepažiūrėjau prancūziško filmo, “numiegojau” sprandą ir dėl to, kad atsikėliau tik 12h. skauda galvą. Bet šiandien noriu parašyti ne apie tai… Jau kelintą savaitgalį tiesiog stumiu laiką spoksodama Tv ar susirašinėdama. Ir visa tai kelia man tokį nuobodulį + liūdesį, kad nesugebu padoriai praleisti savaitgalio. Ne, aš nenoriu prisigerti pigaus alkoholio, šokti iki nukritimo, o po to nubusti svetimoje lovoje (neįsižeiskit, je tai kieno nors idealus savaitgalis, tiesiog man, ne).

Jau taip seniai (o gal ir niekada) turėjau pasakišką, svajonių šeštadienio vakarą - sekmadienio rytą… Tokį, kai visą vakarą gali sėdėti ant žemės padėjusi galvą kam nors ant kelių, žiūrėti tam žmogui į akis ir besiklausant little dragon šnekėtis apie ką nors. Tiesiog taip lengvai. Po to apimtiems nevilties valgyti pyragą iš viso gabalo užsigeriant vynu… Galų gale iki pat ryto gulėti lovoje ir žiūrėti vienam į kitą, kalbėtis, juoktis. Po to užmigti ir nubusti tik po 10h., išropoti iš lovos ir išsivirti dieviškos kavos prie bandelių, kuomet skambėtų Emilie Simon… Ir niekam nerūpėtų tai, kad vaikštai po namus tik su pižama, basikom ir šypsaisi tokia laiminga šypsena, nes visa tai buvo taip nuostabu, jog norėtum pakartoti.

Padovanokit man tokį savaitgalį ir aš tą susenusį, nukaršusį dieduką su raudona pižama ir jo atgrubnagiais elfais paliksiu ramybėj dviems metams…

iki kito prisisvajojimo apie tobulus savaitgalius. Ieva

P. S. šį katą aš neprašau, kad tai būtų Jis.
P. P. S. *Oliver Koletzki feat. Fran - Hypnotized

Rodyk draugams

niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudyta

2009-10-30 parašė Ieva
Rugsėjo dvyliktą dieną parašytas įrašas nieko nebereiškia. Mano pažadai buvo absurdiški ir aš jų neišpildžiau. Žinojau, kad to nepadarysiu, bet tikėjausi, jog kažkam pažadėjus, bus stimulas išpildyti juos dėl kitų…
Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos. Ryt bus penkiasdešimtoji, kai vėl pasinėriau į melancholiją nuo kurios nebegelbėja niekas. Prabėgo keturiasdešimt devynios dienos per kurias ašarų kiekį būtų galima matuoti kibirais, suvalgytą šokoladą dėžėmis, o praklausytų liūdnų dainų skaičių tūkstančiais. Atrodo prabėgo šitiek daug laiko, bet “…niekada tavęs nepamiršiu nors ir būčiau už tai nužudytas…”- skamba galvoje viena iš “Atikos” dainų melodija. Ir iš tiesų, nepamiršiu. Per tiek laiko nuskambėjo daug paguodžiančių žodžių ir ačiū tiems, kurie nepatingėjo mane išklausyti ir paguosti, bet.. tai nieko nepakeitė.
Vidų plėšo nežmoniški skausmai ir viskas primena tave. Tau patiko mano plaukų kvapas, bet verkiu ne dėl šampūno… Kai vėjas padraiko mano skrupulingai sušukuotus plaukus prisimenu, kaip sunerdavai savo pirštus man tarp plaukų. Tu mėgai mano švarkelį ir žinai, jis vis dar prisigėręs tavo kvapo. Kasdien grįžtu namo ir uodžiu tavo kvapą. Deja jis blėsta kaip ir tikėjimas.
Prisimenu kaip kalbėdavom apie bendrą ateitį, dabar visą tai prisiminus liūdnai nusišypsau… Sakei, kad mirsim senatvėje susikibę už rankų. Aš sakiau, kad mirsiu diena ankščiau tam, kad nereikėtų kentėti nė minutės. Bet prieš keturiasdešimt devynias dienas miriau, o skausmas vis nedingsta. Sakei, kad kartu mes galim viską… Mintyse nuaidi Ievos “mes kartu” akordai.
Šiandien vėl tai įvyko. Ta krūtinę plėšanti akimirka, kai pasibuvę su draugais visi išsiskirstom. Visi apsikabina, atsisveikina, o aš… žiūriu į tave ir net nenutuokiu kaip pasielgti. Žinau, kad jei būčiau tave apsikabinusi, būčiau prapliupusi raudoti, tačiau dabar graužiuosi.. praleidau šitokia progą užuosti tavo kvapą. Tapai man narkotiku, be kurio negaliu ištverti nė vienos dienos. Tai kaip persilaužimas narkomanui. Nesibaigiantis persilaužimas. Keturiasdešimt devynias dienas negavau narkotiko ir kuo toliau, tuo labiau nykstu.
Kartais sutinku tavo akis. Jos kažkur klaidžioja, bet retkarčiais sustoja ties manim. Vis tikiuosi jose išvysti ilgesio kupiną žvilgsnį. Tačiau neatlaikiusi veriančios tuštumos kas kartą nusuku akis, nesulaukusi atsako. Ko gero ir neverta jo laukti…
Jūs neturėjote to perskaityti, nes tai ne ta Ieva kurią jūs įpratę skaityti čia, bet tokia Ieva būna kai niekas jos nemato… Ir galbūt tu taip pat tai dabar skaitai, bet aš nenoriu to žinoti. Noriu žinoti kada nebepravirksiu tave prisiminus.

šį kartą nepamatysite įprasto atsisveikinimo, nes kito tokio įrašo nebus. Ieva

Rodyk draugams

leiskite man būti jūsų noru

2009-10-04 parašė Ieva
Leiskite man mėgautis jūsų iškvepiamu oru. Leiskite būti jūsų noru. Užgimti jūsų galvoje ir pildytis iš lėto, teikiant laimę. Ar bent jau leiskit prisiliesti prie jūsų praeities, neįtakojančios jūsiškės ateities. Atleiskite, o gal galėčiau gauti privilegiją pabūti jums kilimėliu prie durų? Tuomet galėčiau stebėti jūsų batų nuotaiką subjurusią. Ir jei suteiksite man laimės, būti jūsų vargšo Brisiaus uodega, gulėsiu aš kojūgaly ir džiaugsiuosi jūsų kūno šiluma.
Deja, bet man nelemta net sekti jūsų akimis, nes aš per daug žemai ir jums neverta lenktis siekiant žemės grumsto. Aš pakelėj suklupus šypsausi paslapčiomis ir jūsų mistišku žvilgsniu kvėpuoju. Ir jūsų balso man neatkartotų joks senamiesčio garsuos užstringančio smuiko skambesys. Jūsų akių ilgesiui neprilygtų net rudeninių lapų šlamesys. Švelnumą jūsų rankų aš tesapnuoti ir galiu. Galbūt kaip šilkas jos ant nuogo kūno, kai aš sapnuoju jog kartojasi netikras deja vu.
Toli jūs, riedat traukiniais ir geriat brangų vyną. Jūs juokiatės nerūpestingai su draugais ir glaudžiate prie šono klusnią prancūzaitę. Ji jums dar įpila į taurę vyno ir jūs bučiuojate ją taip lengvai, kaip leidžiasi į jūrą švinas ir glosto jį bangų purslai. Ir tai suvokusi alsuoja man iš skausmo plyštanti širdis.
Man nesutikt jūs. Ir net mirtis man priartėti nepadės. Tad lieka tik tikėtis… galbūt kai traukiniais riedėsite per mažą miestą, o jūsų mademoiselle sušals rankas. Per miestą eisi Tu praradęs viltį ir gal žvalgysiesi manęs.

Rodyk draugams

parsiduodantys kūnai

2009-09-19 parašė Ieva
Prasiveria girgždantys vartai nenorom praleisdami besistumdančius kūnus. Ant prekystalių mėtosi vakarykštės prekės. Jos jau niekam nebepatrauklios todėl nustumiamos į šoną, kaip paskutinės eilės prekės. Stalai nuklojami naujomis grožybėmis. Kiekviena žavi vis labiau, bet žinai, kad gali išsirinkti tik vieną. Privalai rasti gražiausią, o ryt galėsi ją išmesti. Juk galėsi ateiti ir nusipirkti dar vieną. Tau parsiduoda visos.
Kiekvienas kūnas nori būti nupirktas, bet tu dairaisi tarp prekystalių ir nerandi tos vienintelės, kuri tiktų šiai nakčiai. Nerandi tokio kūno, kurį galėtum pasilaikyti ilgiau nei vieną naktį. Ar tau pabodo pirkti naujus kūnus? Nebijok, visada atsiras parsidavėlių. Niekada nebijok užeiti ten, kur galbūt uždrausta. Ten visuomet rasi dar vieną, visai neblogą egzempliorių. Žinoma, jis bus tinkamas tik vienai nakčiai. Bet juk tai ne problema, ar ne?
Pirmosios žvilgsnis pasirodė per šaltas? Nesvarbu, kad ir kiek prekystalių akylai peržvelgtum, visų jų žvilgsniai lediniai. Nes tai, tik prekė. Tokias tu panaudoji ir išmeti už keletą centų ir šleikštulį, kurį palieki jų sielose. Tačiau jų sielos tau nerūpi. Tai tėra n-tasis  jų  vaidmuo tavo gyvenime.
Ši nėra tokia graži, kokios norėtum? Bet negi tu pamiršai, kad prekės nusidėvi? Matyt kaip tau, ji per daug kartų pirkta ir parduota… tau reikia naujesnės prekės. Dar šiltos. Nespėjusios suprasti kur pateko.
Galbūt šiąnakt tu vėl nusitempsi dar vieną kūną. Prekę už tau priimtiną kainą. Bet juk puikiai žinai, kad ji nieko nepakeis. Jau seniai taip? Negi vis dar naiviai tiki, kad dar vienas kūnas išgelbės tavo sielą? Gal pagaliau pradėk ieškoti tikrosios sielos, o ne dar vienos prekės? Sielos neparduodamos. Jos tavo kūno nebemato, nes tu pardavei savo siela už kūnus, kurie kasnakt pasirodo tau už sutartą kainą. Negi kūnų kaina, verta tavo sielos? Netgi kūnai turi sielas. Nesvarbu kaip suteptas, bet turi. Tu vienintelis pardavęs siela, dėl dar vieno kūno… Eik, vėl apgaulingai parduok dar vieną naktį kūnui, kuris nebeturi sielos.

Rodyk draugams

dvylika kančių

2009-09-15 parašė Ieva

susmigus dvylikai adatų į panages
imu sapnuoti košmarus
trys jaunos moterys man pina plaukus
susmeigdamos į juos erškėčius

kasų vainikai pinasi per galvą
žiedai spygliuoti bado man akis
iš panagių jos traukia adatas
ir guodžia: “jos tavęs nepražudys”

kažkur į nugarą susminga pirmos trys
tai panieka, šaltumas, baimė
jos gelia lyg angis
nebesuprast man jau kur laimė

dar penkios sminga dešiniojon rankon
ir teka kraujas karštas lyg ugnis
man sako: “nenusigąsk, juk tai
vėl grįžtanti tavoji praeitis”

kitos trys sminga man į sielą
plaučius dusina šaltis jų gilus
akmuo prispaudžia man krūtinę
nebepateks joks oro gurkšnis, net troškus

ir štai jauniausia duria paskutinę
nepagailėdama kitų akių
į širdį smeigia adatėlę sidabrinę
mažiausią iš dvylikos kančių

bet ši susminga man giliausiai
nelyginant aštriausių peilių žvangesys
ir miršta manyje gyvybės paskutinis lašas,-
tai mano meilės atspindys

Rodyk draugams

nuosavos kaukės

2009-09-12 parašė Ieva
Dažnai man nutinka toks keistas dalykas… Kai kažkuo imu ir nusiviliu (arba nuvilia mane) stengiuosi viską padaryti 120% geriau. Nežinau ar tai koks nors “lyderio genas”, ar dar kas, bet esmė ta, kad taip yra. Visuomet pasistengiu atrodyti geresnė, kad parodyčiau savo vidinę stiprybę ir pasitikėjimą savimi, bet… Ar taip yra iš tiesų? Galbūt aš tik stengiuosi sudaryti tokį įvaizdį, tam kad save paguosčiau, jog nesu tokia beviltiška??
Štai ir vėl likau nuvilta. Šį kart merginos-ir-vaikino-susižavėjimo srityje. Ko gero šiek tiek banaloka, ar ne? Bet kadangi tai mano problema, ji man svarbi, o, bet, tačiau šį kartą (manau, kad išvis to nedarysite) apie tai neskaitysite. Grįžtam prie reikalo. Taigi, aš ir dabar nusprendžiau pasirodyti vienintelė, nepakartojama, etc. tam, kad įvykdyčiau sau kilusią piktą mintį (”Gailėsiesi, to ko netekai… velniškai gailėsiesi.”), dėl kurios dabar truputį graužiuosi ir už ją ant savęs pykstu.
Norėdama parodyti kokia aš šauni, ėmiau piktai mąstyti, kokia  pasistengsiu būti nepriekaištingai pasitempusi, graži, protinga, žaisminga, žavinga (ir visokia kitokia -inga). Nusprendžiau daugiau praleisti laiko rūpinantis savimi, pradėti bėgioti, pasistengti įgauti grakštesnes formas, bet taip pat priaugti keletą kilogramų. Tačiau ėmiau gilintis į savo pačios vidų ir supratau šį tą skaudaus… ši maža, sugniuždyta mergaitė tenori apsimesti nuostabia, tam kad niekas nesuprastų kaip ji blogai jaučiasi. Gležna ir nesaugiai besijaučianti mergaitė nori, kad ją kas nors globotų ir saugotų, nes jai nesaugu ir ji nepasitiki savimi, todėl ir stengiasi sudaryt “šaunuolės” įvaizdį.
Tas mane išgąsdino ir truputį nuliūdino, nes aš juk niekad nemėgau apsimetėlių, o štai dabar pati tampu tokia.

*Živilė Ba - Stop That Train

iki kito savo sielos gelmių nagrinėjimo. Ieva

P.S. šiandien labai linksmai ir greitai nukasėm bulves. Kalbėjom įvairiom temom ir sužinojau, kad turiu velniškai gražų antros eilės pusbrolį. :D

Rodyk draugams